Inga Balnanosienė. Svajonių profesija – „žaliasis“ inžinierius
Pandemija, o vėliau – ir karas prieš Ukrainą nulėmė tai, kad Lietuva – kaip ir daugelis kitų šalių buvo priverstos susitelkti į su šiais įvykiais susijusių krizių valdymą. Tačiau kiti iššūkiai niekur nedingo, jie tebelaukia sprendimų, kurių atidėlioti negalima. Vienas vis aktualesnių – klimato kaita ir su ja susiję reiškiniai.
Karo kontekstas mus grąžino į temą, kuria buvome pradėję kalbėti jau anksčiau – ne tik pačią klimato kaitą, bet ir poreikį turėti nepriklausomus energetinius išteklius. Buvo imtasi veiksmų vaduojantis nuo priklausomybės, susijusios su Rusija, tačiau tuo pačiu tai privertė visas ES valstybes susidėlioti naujus tikslus. Dabar viskas tik spartės, o tikslai šioje srityje bus dar ambicingesni.
Mažiau nei per 10 metų teks pertvarkyti daug ką: procesus, verslus ir apskritai pakeisti požiūrį suvokiant, kad didžiąją dalį mūsų veiklos sudarys atsinaujinančių energijos šaltinių pagrindu kuriamos naujos darbo vietos. Frazę „žalioji ekonomika“ girdėsime vis dažniau, o mūsų gyvenimuose ji reikš vis daugiau. 2050 metais visa Lietuvos ekonomika turės būti grįsta žaliuoju kursu.
Ką visa tai turi bendra su užimtumu ir darbo rinka? Iš esmės darysime viską kiek kitaip. Teks kurti naujus produktus, pertvarkyti paslaugas, infrastruktūrą, darbo vietas. Visa tai – ruošiantis dviem galimiems scenarijams. Vienas jų susijęs su atsinaujinančiais energetiniais šaltiniais ir naujų darbo vietų poreikiu – prognozuojama, kad jų pasaulyje bus net 18 milijonų. Kitas scenarijus susijęs su žiedine ekonomika. Jis taip pat keis mūsų mąstyseną ir veiklos kryptis. Jo dėka bus sukurta daugiau nei 7 mln. iki šiol apskritai neegzistavusių darbo vietų.
Kartais tai gali kelti baimę: kai kurios profesijos išnyks, veiklos reikšmingai pasikeis. Gal nebeturėsime sau įprastų krypčių? Tačiau net ir nunykus tam tikroms veikloms, darbo jėgos poreikis išliks didžiulis. Perėjimas jau vyksta ir tai ne kažkokia miglota perspektyva – jau kuriamos naujos, kitokios darbo vietos. O veikti tikrai bus ką.
Klausimą reikia kelti kitaip: kaip kiekviena šalis sugebės subalansuoti darbo jėgos pasiūlą ir paklausą? Europos šalių užimtumo tarnybos jau kalba, kad dabar turime atpažinti rinkoje trūkstamus įgūdžius, juos aprašyti tam, kad perėjimas prie tokių darbo vietų būtų, kaip įmanoma, sklandesnis. Turėdami šias profesijas galėsime efektyviau naudoti energijos išteklius, mažinti CO2 emisiją, kurti jungtis tarp ekosistemų ir taip toliau.
Ar Lietuva tam pasirengusi? Dar ne. Kalbant apie tai, ko reikia jau šiandien – vien tik mechanikos inžinierių paklausa dukart viršija pasiūlą. Norinčiųjų dirbti elektros inžinieriais turime net devynis kartus mažiau nei jų reikia rinkoje. Inžinerijos specialistų poreikis yra 80 proc. aukštesnis nei pasiūla. Energetikos sektoriuje 2021 m. dirbo 11 tūkst. žmonių, bet mes matome, kad ten galėtų darbuotis daugiau nei 50 tūkstančių. Tai – pagal dabartinius poreikius, o jei įvertinsime ateities planus, šie skaičiai būtų gerokai didesni.
Absolventai, šiemet baigiantys mokyklą, ir tie, kurie tai padarys vėlesniais metais, galėtų rimtai pagalvoti apie šito sektoriaus perspektyvas bei profesijas. To reikės labai ilgą laiką, o darbų, susijusių su atsinaujinančiais ištekliais ir žiedine ekonomika tik daugės. Tačiau šiuo metu Lietuvoje tai yra visiškai nepopuliarios profesijos, inžinierinę kryptį renkasi vos vienas iš 10 būsimųjų studentų. Šis požiūris turės pasikeisti, nes tai – tvarūs, atsparūs laikui ir gerai apmokami darbai. Lietuvoje parengti inžinieriai yra paklausūs visame pasaulyje.
Pas mus vis dar gajus mitas, kad ši kryptis – išskirtinai vyriškas užsiėmimas, nors turime daugybę pavyzdžių, kai aukštos kvalifikacijos reikalaujančiose pozicijose dirba moterys. Kitas mitas – kad ten mokytis sunku. Tiesiog ten reikia kitokio mąstymo nei socialinės krypties moksluose, tačiau studijos – įdomios ir visapusiškos. Geras inžinierius gali būti geras vadybininkas, o ateityje tai bus svarbu – kai kas keičiasi su tuo, kaip suvokiame profesionalumą. Vis svarbiau bus ne profesija ir ne kvalifikacija, bet kompetencijų rinkiniai. Kokius gebėjimus turi? Kaip pats gali save realizuoti ir spręsti problemas?
Jau dabar matome pavyzdžių Europos šalyse, kai saulės jėgaines montuoja buvę dviračių meistrai, nes jie turi tam reikalingų įgūdžių. Sudėtingiausius gamybinius sprendimus Vokietijos automobilių įmonėse priima vakarykščiai sluoksniuotos tešlos kepėjai. Tokių pavyzdžių bus vis daugiau, nes verslai gręžiasi į darbuotojų gebėjimus ir jų įvairias kompetencijas...
Lietuvoje veikia puikūs technologinės krypties universitetai, kurių studentų geidžia įvairių šalių darbdaviai ir darbo pasiūlymų jie neretai sulaukia dar nebaigę mokslų. Čia jau kitos srities problema, kurią reikia spręsti mėginant šalyje išlaikyti tuos talentus. Tai iš dalies padarys pati rinka, paklausa ir pasiūla, nes Lietuva seniai nebėra pigios darbo jėgos šalis, o mūsų įmonės seniai konkuruoja su Vokietija ar Švedija dėl aukštos kvalifikacijos specialistų.
Bet kalbėti reikia ne tik apie studentus. Visi turėtų įsivertinti savo kompetencijas, o ypač tie, kurie dabar ieško darbo ar svarsto apie naują veiklos sritį. Ar profesija nėra ties išnykimo riba dėl informacinių technologijų plėtros, globalizacijos, robotizacijos procesų? Kokią kryptį rinktis? Gal verta prisiminti saulės, vėjo jėgaines, energijos efektyvumo matavimus ir taip toliau? Tokių darbuotojų reikės labai daug. Jų atlyginimai bus dideli. Įmonių, aptarnaujančių vėjo jėgainių parkus, darbuotojų atlyginimas jau dabar siekia 3 000 eurų.
Užimtumo tarnyba jau kelerius metus aktyviai veikia per regioninius karjeros centrus, pristatydama šias naujas perspektyvias profesijas.
Padedame jauniems žmonėms atpažinti tai, kas bus paklausu netolimoje ateityje, daug dirbama perkvalifikavimo srityje. Bendradarbiaujame su universitetais ir kolegijomis, siekdami darbo rinkoje ateityje pamatyti gerokai daugiau specialistų, susijusių su žaliosiomis technologijomis.
Tikimės iki 2024 metų pabaigos parengti 19 tūkstančių specialistų, galinčių dirbti IT sektoriuje, atsinaujinančių technologijų kompanijose, žiedinės ekonomikos srityje. Mūsų partneriai Maltoje inicijavo įdomų projektą, skirtą nedirbančiam ir nesimokančiam jaunimui. Šio projekto esmė – įdomiai ir informatyviai jam pristatyti šias naujoves, įtraukti į procesus. Matydama jų įsitraukimą ir reakciją, galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuva gali tapti viena šios srities lyderių ir ateityje pasiūlyti kol kas dar labai naujų ir mažai tyrinėtų sričių specialistų.